Į Bernardinų bažnyčią sugrįžo stebuklais garsėjanti Sokalio Švč. Dievo Motina: altoriaus restauravimas artėja prie pabaigos
Vilniaus Bernardinų bažnyčioje į savo istorinę vietą sugrįžo Sokalio Švč. Dievo Motinos paveikslas. Tikintiesiems ypatingą reikšmę turintis atvaizdas iškilmingai pašventintas ir vėl puošia jam skirtą altorių. Tuo pat metu šio altoriaus restauravimas jau artėja prie pabaigos – Kultūros infrastruktūros centro (KIC) užsakymu altorių restauruojantys specialistai baigia atkurti jo medinę konstrukciją, dekorą ir istorines apdailos detales.
Garsus stebuklais ir malonėmis
Sokalio Švč. Dievo Motina nuo seno garsėjo stebuklais ir malonėmis, todėl prie jos praeityje minios plūdo melstis, prašyti Dievo Motinos užtarimo ir tikėtis išklausytos maldos.
Paveikslo vardas siejamas su Sokaliu – miestu dabartinėje Ukrainoje. Pasak menotyrininkės dr.Rūtos Janonienės, Legendinė paveikslo istorija buvo siejama su Jogailos pradėtu Lietuvos krikštijimu ir esą vienu iš pirmųjų lietuvių krikščionių – tapytoju Žalčiuku (Wężyk), po krikšto gavusiu Jokūbo vardą. Pasak legendos, šis dailininkas troškęs nutapyti Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo kopiją, tačiau jam pačiam to padaryti nepavykdavę. Legenda byloja, kad galiausiai stebuklingu būdu, įsikišus dieviškosioms jėgoms, angelai nutapė paveikslą jo dirbtuvėje. Gerokai vėliau, XVII a. pirmoje pusėje, paveikslas pateko į Sokalyje įsikūrusią bernardinų bažnyčią. Čia jis pradėjo garsėti stebuklais ir malonėmis. Prie atvaizdo melstis rinkdavosi tikintieji, prašydami Dievo Motinos užtarimo. Paveikslas tapo taip gerbiamas, kad 1724 metais buvo iškilmingai vainikuotas popiežiaus karūnomis.
XIX amžiuje Žalčiuko-Jokūbo tapytas Sokalio Dievo Motinos atvaizdas sudegė per gaisrą, bet jo tradiciją tęsė kopijos, o viena jų – nutapyta XVII amžiaus pabaigoje–XVIII amžiaus pradžioje – šiandien yra Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Vilniaus Bernardinų dokumentuose paveikslas minimas jau 1713 metais, todėl tai viena seniausių žinomų Sokalio Dievo Motinos atvaizdo kopijų.
Vilniuje paveikslas taip pat buvo gerbiamas ir prie jo meldėsi tikintieji. Jam buvo skirtas atskiras altorius, pavadintas Sokalio Dievo Motinos vardu. Tačiau XX amžiaus viduryje sovietų valdžiai uždarius Bernardinų bažnyčią, paveikslas buvo išvežtas į tuometinio Vilniaus valstybinio dailės muziejaus saugyklas, o vėliau pateko į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinius.
Ten ilgą laiką jis buvo laikomas labai prastos būklės – paveikslo vaizdas tapo beveik neatpažįstamu. Tik 2012 metais atvaizdas buvo iš naujo atrastas ir identifikuotas. Prano Gudyno restauravimo centro specialistai ėmėsi jo restauravimo. 2024 metais restauruotas Sokalio Švč. Dievo Motinos atvaizdas oficialiai grąžintas į Vilniaus Bernardinų bažnyčią.
Baigiamas tvarkyti altorius
Paveikslui sugrįžus į bažnyčią, jo vietoje dar laukė kitas darbas – atkurti jam skirtąjį altorių. KIC užsakymu altorių restauruojantys specialistai šiuo metu baigia jo restauravimą. Tvarkoma medinė konstrukcija, skulptūrinis dekoras, drožiniai, atkuriamos istorinės apdailos detalės, auksuoti ir sidabruoti elementai.
KIC direktorius Šarūnas Šoblinskas sako, kad darbai vyksta sparčiau, nei buvo numatyta iš pradžių. Pagal pirminę programą altoriaus restauravimą buvo planuojama užbaigti 2027 metais, tačiau didžioji dalis numatytų darbų jau atlikta.
„Pagal pirminę programą altoriaus restauravimas šiandien jau būtų baigtas“, – sako Š. Šoblinskas.
Vis dėlto restauravimo metu atlikti papildomi tyrimai atskleidė ir daugiau altoriui atkurti būtinų darbų, kurių pradžioje nebuvo galima numatyti. Restauravimo taryba nusprendė programą papildyti, todėl buvo pakoreguota ir darbų apimtis bei terminai. Šiuo metu tariamasi dėl papildomo finansavimo, kuris leistų užbaigti likusius darbus.
„Darbai yra baigiamajame etape. Tikimės, kad finansavimo klausimai bus išspręsti artimiausiu metu ir restauratoriai įgyvendins likusias užduotis. Tuomet bus baigtas visas Sokalio Dievo Motinos altoriaus restauravimo projektas“, – sako Š. Šoblinskas.
Altoriaus restauravimas – darbas iš arti
Apie tai, kaip atrodo altoriaus restauravimo darbai iš arčiau, pasakoja KIC patarėjas-ekspertas Viktoras Vilkišius. Anot jo, restauruojant altorių teko jį išardyti dalimis – nuo didesnių konstrukcijos elementų iki skulptūrų ir dekoratyvinių detalių. Dalis jų iškeliavo į restauravimo dirbtuves, o pati altoriaus konstrukcija buvo tvarkoma Bernardinų bažnyčioje.
„Buvo išmontuotos skulptūros, detalės, sparnai ir išvežti į dirbtuves. Konstrukcija buvo tvarkoma vietoje“, – pasakoja V. Vilkišius.
Dirbant paaiškėjo ir tai, kiek skirtingų sričių žinių reikia vienam altoriui. Jo restauravimui prireikė medžio drožybos, polichromijos, auksavimo ir sidabravimo specialistų. Vieni tvarkė medines ir drožinėtas dalis, kiti atkūrė spalvinį sluoksnį, dar kiti rūpinosi metalo apdaila.
„Čia darbuojasi trijų specialybių meistrai – polichromijos, auksavimo ir sidabravimo, taip pat medžio drožybos restauratoriai“, – sako V. Vilkišius.
Darbų tempą paspartino ir ypatinga proga – Sokalio Dievo Motinos paveikslo sugrįžtuvės į Bernardinų bažnyčią buvo suplanuotos rugsėjo 8-ąją. Norėta, kad paveikslas būtų įkomponuotas į kuo labiau sutvarkytą savo istorinį altorių, todėl restauratoriams teko dirbti sparčiau nei įprastai.
„Kadangi buvo numatyta šventė, visi labai skubėjo“, – pasakoja V. Vilkišius.
Pasak jo, paveikslas tuo metu jau buvo įkeltas į altorių, tačiau kai kurie jo elementai dar buvo tvarkomi. Restauratoriams teko derinti darbus taip, kad svarbiausia altoriaus dalis būtų parengta iškilmėms, o likusius darbus būtų galima užbaigti vėliau.
Paveikslas į Bernardinų bažnyčią jau sugrįžo. Dabar baigiamas atkurti ir jo altorius – vieta, kurioje šis atvaizdas buvo garbinamas ir prie kurio tikintieji ateidavo melstis.
Vaizdas keitėsi, reikšmė liko ta pati
Restaurojamas altorius vertingas ne tik dėl jame esančio Sokalio Dievo Motinos paveikslo. Menotyrininkė dr.R Janonienė pabrėžia, kad tai neatsiejama Bernardinų bažnyčios interjero dalis, susiformavusi per kelis šimtmečius ir glaudžiai susijusi su čia puoselėtomis pranciškoniškojo pamaldumo tradicijomis. Pasak jos, nors šis altorius yra vėlesnis nei pagrindinis Bernardinų bažnyčios XVIII amžiaus barokinių altorių ansamblis, jis organiškai įsilieja į bendrą bažnyčios erdvę.
Tyrinėdama altoriaus raidą menotyrininkė atkreipė dėmesį, kad jo vietoje Dievo Motinos garbei skirti altoriai stovėjo dar nuo XVII amžiaus. Per laiką jie ne kartą buvo pertvarkomi, keitėsi juose kaboję atvaizdai, tačiau išliko pagrindinė paskirtis – tai buvo viena svarbiausių pamaldumo vietų Bernardinų bažnyčioje. XIX amžiuje būtent prie šio altoriaus vykdavo pagrindinės Dievo Motinos švenčių pamaldos.
Restauravimo būtinybę lėmė prasta altoriaus būklė. Sovietmečiu uždarius bažnyčią buvo išimti altoriniai paveikslai, dingo dalis skulptūrų, o pats altorius buvo smarkiai suniokotas. XX amžiaus pabaigoje atlikus inventorizaciją konstatuota, kad buvo išplėšta centrinė jo dalis, trupėjo dažų sluoksnis, buvo aplaužyti dekoratyviniai elementai ir angelų skulptūrų detalės.
Atnaujinimo data: 2026-09-16
Taip pat skaitykite:
„FIXUS Mobilis“ praktiniai mokymai Žemaitijoje
Atėję į Trakų Vokės dvarą, pakelkite akis į lubas
Kauno centrinio pašto rekonstrukciją patikrino statybų inspektoriai: pažeidimų nenustatyta