Tortas ant lubų: kaip sovietmetis paslėpė modernizmą
Kauno centriniame pašte restauruojama viena puošniausių pastato erdvių – reprezentacinė antrojo aukšto salė. Kol restauratoriai atidengia istorinius dažų sluoksnius ir tvarko gipso dekorą, vis daugiau dėmesio sulaukia salės centre kabantis milžiniškas šviestuvas, objekte geriau žinomas tiesiog kaip „tortas“. Pradėjus jį ardyti paaiškėjo, kad po įspūdingu gipso dekoru slepiasi netikėtas atradimas.
“Torto” salė ir paslėptas modernizmas
Kauno centriniame pašte, viename ryškiausių Lietuvos modernizmo architektūros kūrinių, visi žino, kur yra „torto salė“. Tokio pavadinimo nerasite nei brėžiniuose, nei restauravimo projektuose, tačiau pakanka jį ištarti, ir niekam nebekyla klausimų, apie kurią erdvę kalbama. Vienas pavadino, kiti perėmė, ir ilgainiui neoficialus vardas taip prigijo, kad šiandien juo naudojasi visi objekte dirbantys žmonės – nuo statybininkų iki restauratorių.
Kaip pasakoja Kultūros infrastruktūros centro pasitelktas paveldosaugos inžinierius Dainius Navickas, pradėjus tvarkyti gipso dekorą paaiškėjo, kad to meto Kauno centriniame pašte dirbę inžinieriai buvo ne mažiau modernūs nei pastato architektai. Po dekoratyviu „torto“ apvalkalu jie sukūrė sudėtingą netiesioginio apšvietimo sistemą, kuri leido šviesai sklisti ne tiesiai į erdvę, o atsimušus nuo lubų. Anot D.Navicko, toks sprendimas tarpukariu buvo itin pažangus, net ir šiandien panašūs apšvietimo sprendimai vis dar laikomi šiuolaikiškais ir plačiai taikomi kuriant komfortiškas viešąsias erdves.
„Neužmirkite, kad kalbame apie tarpukario sprendimus. Kai restauratoriai ir elektrikai pradėjo atidžiau tyrinėti šviestuvą, pamatė, kad už gipso konstrukcijos paslėptas senovinis šviestuvas. Niekas nežinojo, kad jis ten yra, nes daugelį metų neveikė“, – pasakoja D.Navickas.
Rankų darbas ir inžinierių išmonė
Po masyviu gipso dekoru restauratoriai aptiko metalinį žiedą, kuriame buvo sumontuoti 24 kaitrinių lempučių lizdai. Šviesa iš jų sklisdavo netiesiogiai – ne į salę, o į lubas. Tokiu būdu sukuriamas minkštas, išsklaidytas apšvietimas, o pačių lempučių nesimato.
„Savo laiku toks sprendimas buvo tikrai modernus. Pačių lempučių nesimato, o šviesa gražiai pasklinda lubomis. Tai gana šiuolaikiškai atrodantis sprendimas“, – sako D. Navickas.
Patys inžinieriai nesitikėjo, kad šviestuvą pavyks išsaugoti. Iš pradžių manyta, kad dalį elektros įrangos gali tekti keisti, tačiau ardant konstrukciją paaiškėjo, jog autentiškų detalių išliko gerokai daugiau nei tikėtasi. „Praktiškai viską komplektuojame iš originalių dalių. Radome ir senųjų patronų, kurie buvo paslėpti pačiame pastate”, – pasidžiaugia pašnekovas.
Kai kurie autentiškų patronų kontaktai buvo oksidavęsi, trūko pavienių elementų, tačiau restauratoriai jų neskuba pakeisti naujais. „Išvalysime kontaktus, pakeisime laidus, ir šviestuvas vėl veiks“, – pasakoja specialistas.
Jo teigimu, įdomi ir pati konstrukcija, dviejų pusžiedžių sistema buvo surinkta rankomis ir akivaizdu, kad sprendimai buvo kuriami specialiai šiai erdvei. Nors lempučių lizdai greičiausiai pagaminti užsienyje, visa sistema, tikėtina, buvo suprojektuota vietoje.
Autentiški lipdiniai ir neįmintos mįslės
Kol elektrikai gaivina tarpukario apšvietimą, restauratorė Ramunė Balandžiūnienė su komanda sluoksnis po sluoksnio atidengia autentišką gipso dekorą. Gera žinia ta, mini ji, kad didžioji gipso lipdinių stebėtinai gerai išsilaikę.
„Yra tik vienas fragmentas, kurį teks atkurti iš naujo, nes ankstesnio remonto metu jis buvo pakeistas netiksliai ir nebeatitinka originalo“, – pasakoja restauratorė.
Po baltų dažų sluoksniais jau išryškėjo pirminė lipdinių spalva – švelniai gelsvas atspalvis. Tyrimai taip pat atskleidė, kad salė kadaise buvo kur kas spalvingesnė nei atrodo šiandien. Sienose rasti rožiniai tonai, tamsios dekoratyvinės juostos ir ankstesnių interjero sprendimų pėdsakai.
Restauratorės teigimu, tokie atradimai leidžia geriau suprasti ne tik pastato istoriją, bet ir skirtingų laikotarpių požiūrį į paveldą.
„Kartais randame net dešimt vienas ant kito uždažytų sluoksnių. Darbas labai kruopštus, tačiau būtent tie sluoksniai leidžia perskaityti pastato istoriją“, – sako ji.
Sovietinė logika ir užkonservuotas paveldas
Sluoksnis po sluoksnio šalindami vėlesnius uždažymus, restauratoriai mėgina prisikasti prie seniausių paviršių ir kartu aiškinasi, kokius pėdsakus čia paliko skirtingi laikmečiai bei ankstesni remontai. Tačiau ne visada pavyksta tiksliai nustatyti, kur baigiasi autentiška tarpukario istorija ir prasideda vėlesnių restauracijų palikimas. Pasak restauratorės R. Balandžiūnienės, ne visada galima būti tikriems, kad šiandien matomas seniausias dažų sluoksnis iš tiesų yra autentiškas. Vis dėlto kartais netikėtų atradimų restauratoriams padovanoja pats sovietmetis. Tuo metu istorinio dekoro vertė dažnai nublankdavo prieš paprastą remonto logiką: atsiunti dažytojus, paduodi kibirą dažų, ir problema išspręsta. Naujais sluoksniais buvo dengiama viskas, kas atrodė nusidėvėję ar pasenę. „Kartais pajuokaujame su restauratoriais, kad vienas geras dalykas tuo metu vyko, viskas būdavo uždažoma, nenuimant anksčiau buvusių dažymo sluoksnių“, – sako R. Balandžiūnienė. Taip po naujų dažų sluoksniais buvo nejučiomis užkonservuota dalis pastato istorijos.
Seni sprendimai ir naujas gyvenimas
Kultūros infrastruktūros centro direktorius Šarūnas Šoblinskas pabrėžia, kad Kauno centrinio pašto restauravimo tikslas nėra sukurti naują pastato versiją. Priešingai – siekiama išsaugoti kuo daugiau autentiškų detalių ir atkurti tai, kas būtina, kuo mažiau keičiant originalą.
„Kiekviena išsaugota autentiška detalė turi vertę. Todėl restauravimo metu pirmiausia ieškome galimybių išsaugoti, o tik tada svarstome atkūrimą ar keitimą. Kauno centrinis paštas išskirtinis tuo, kad čia iki šių dienų išliko daug autentiškų elementų, kuriuos galime sugrąžinti lankytojams“, – sako Š. Šoblinskas.
Būtent todėl šiandien Kauno centriniame pašte svarbus kiekvienas atradimas: vienur restauratoriai atidengia beveik šimtmetį po dažais slėptus lipdinius, elektrikai prikelia seniai neveikusį šviestuvą. O ant salės lubų vis dar puikuojasi tas pats „tortas“ – puošnus gipso šviestuvas, kuriame tarpukario kūrėjai paslėpė netikėtai modernią šviesos idėją.
Sovietmečiu apleistas buvęs administracinis pastatas bus pritaikytas kultūros paskirčiai ir taps Nacionalinio architektūros instituto būstine. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir valstybės biudžeto lėšomis. Iš viso jam skirta 16,5 mln. eurų: apie 14 mln. eurų sudaro ES lėšos, apie 2,5 mln. eurų – valstybės. Darbus planuojama baigti 2027 metais.
Atnaujinimo data: 2026-10-07
Taip pat skaitykite:
„FIXUS Mobilis“ atvirų durų dienoje paveldą pažino ir juo rūpintis mokėsi visa šeima
Baigiamas tvarkyti Šumsko bažnyčios stogas, saugantis vertingą interjerą